Brahmanizmas
Esmingiausias vedinės religijos elementas buvo aukojimo ritualai, ir amžiams bėgant jų vykdytojai brahmanai sudarė atskirą luomą, pretendavusį į aukščiausiąją vietą besiformuojančioje kastų sistemoje, aukščiau kšatrijų – karių ir valdovų, vaišijų – eilinių bendruomenės narių ir šudrų – tarnų. Dėl ypatingos brahmanų vietos hierarchijoje kai kurie istorikai vedinę religiją vadina brahmanizmu, kiti šiuo terminu apibrėžia pereinamąjį laikotarpį (apie VI–II a. pr. m. e.) tarp vedizmo ir klasikinio hinduizmo formavimosi pradžios. Tuo laikotarpiu vyko luomų fragmentacija į smulkesnes kastas (džati), atsirado mokymas apie pareigas priklausomai nuo varnos ir gyvenimo stadijos (Varnašrama Dharma), žmogaus gyvenimo tikslus (purušartha), sielų transmigraciją, karmą, individualios sielos (atmano) ir kosminės dvasios (Brahmano) tapatybę.
Klasikinio hinduizmo formavimasis užėmė ilgą laikotarpį maždaug nuo II a. pr. m. e. iki V a., kada populiariausiais dievais tampa Šiva (sutapatintas su vediniu Rudra) ir Višnus, ir atitinkamai hinduizme išryškėja dvi pagrindinės srovės – šaivizmas ir vaišnavizmas. Tačiau tai nebuvo skilimas į antagonistiškas ar konkuruojančias sektas: vienybę simbolizavo Trimurti („Vieno trijose formose“) įvaizdis – figūra su trimis (Brahmos, Višnaus ir Šivos) veidais. To laikotarpio pabaigoje plinta ir deivių kultas: pradedama garbinti Višnaus žmona Lakšmi, Šivos žmona Parvati (Durga). Vedos ir toliau buvo laikomos kanonu, kai kurių jų dalių, ypač upanišadų, svarba padidėjo, tačiau rėmėsi klasikinis hinduizmas daugiausia naujais smriti („įsiminto“, „padavimų“) tekstais, kurių autoriais laikomi žmonės, legendiniai arba realiai gyvenę autoriai. Smriti literatūra apjungia epą ir religinio bei pasaulietinio turinio traktatus.
Klasikinio hinduizmo formavimasis užėmė ilgą laikotarpį maždaug nuo II a. pr. m. e. iki V a., kada populiariausiais dievais tampa Šiva (sutapatintas su vediniu Rudra) ir Višnus, ir atitinkamai hinduizme išryškėja dvi pagrindinės srovės – šaivizmas ir vaišnavizmas. Tačiau tai nebuvo skilimas į antagonistiškas ar konkuruojančias sektas: vienybę simbolizavo Trimurti („Vieno trijose formose“) įvaizdis – figūra su trimis (Brahmos, Višnaus ir Šivos) veidais. To laikotarpio pabaigoje plinta ir deivių kultas: pradedama garbinti Višnaus žmona Lakšmi, Šivos žmona Parvati (Durga). Vedos ir toliau buvo laikomos kanonu, kai kurių jų dalių, ypač upanišadų, svarba padidėjo, tačiau rėmėsi klasikinis hinduizmas daugiausia naujais smriti („įsiminto“, „padavimų“) tekstais, kurių autoriais laikomi žmonės, legendiniai arba realiai gyvenę autoriai. Smriti literatūra apjungia epą ir religinio bei pasaulietinio turinio traktatus.