Krikščionybė
Krikščionybė – monoteistinė religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, perteiktais Naujajame Testamente. Ją sudaro trys pagrindinės srovės – Romos Katalikų bažnyčia, stačiatikiai (šios dvi persiskyrė 1054 m.) ir protestantizmas (atsiradęs per Reformaciją XVI a.). Protestantai skilo į gausybę mažesnių grupių, vadinamų denominacijomis.
Krikščionys tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, žmogumi tapęs Dievas ir žmonijos Išganytojas; jo atėjimo pranašystę jie mato Senajame Testamente, todėl vadina jį Mesiju – Kristumi. Krikščionių teologijos pagrindai išreikšti ankstyvuosiuose visuotiniuose tikėjimo išpažinimuose. Jų turinys – kad Jėzus kentėjo, mirė, buvo palaidotas ir prisikėlė, kad atvertų dangų tiems, kurie juo tiki ir pasitiki iš jo kylančiu nuodėmių atleidimu (išganymu); po to Jėzus esą su kūnu įžengęs į Dangų ir ten valdąs šalia Dievo tėvo. Daugelis konfesijų moko, kad Jėzus grįš teisti gyvųjų ir mirusiųjų ir suteikti amžinąjį gyvenimą visiems savo sekėjams. Jėzus laikomas dorybingo gyvenimo pavyzdžiu, ir Dievo apsireiškimu, ir jo įsikūnijimu. Jėzaus Kristaus atneštą žinią krikščionys vadina Evangelija (gr. „geroji naujiena“). „Evangelijomis“ taip pat vadinami ankstyvi Jėzaus Kristaus gyvenimo aprašymai. Šie tekstai įeina į Naująjį Testamentą, kuris drauge su Senuoju Testamentu sudaro Bibliją – krikščionių tikėjimo šaltinį.
Krikščionybė atsirado kaip judaizmo atskila, ir klasifikuojama kaip abraominė religija šalia judaizmo ir islamo. Atsiradusi Viduržemio jūros baseino rytinėje dalye, ji sparčiai išaugo ir IV a. tapo Romos imperijos vyraujančia tikyba.
Viduramžiais apsikrikštijo didžioji dalis Europos. Viduriniuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, kai kuriose Indijos dalyse gyveno krikščionių mažumos. Po Atradimų amžiaus misionieriai ir kolonizatoriai paskleidė krikščionybę į Ameriką, Australiją ir visur kitur. Tuo būdu ji buvo vienas iš Vakarų civilizacijos formavimosi pradų.
XXI a. pr. pasaulyje yra apie 2,2 mlrd. šios religijos išpažinėjų. Krikščionys sudaro nuo ketvirtadalio iki trečdalio visų gyventojų; tuo būdu ši religija laikytina didžiausia pasaulyje. Keliose valstybėse tai ir valstybinė religija.
Krikščionys tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, žmogumi tapęs Dievas ir žmonijos Išganytojas; jo atėjimo pranašystę jie mato Senajame Testamente, todėl vadina jį Mesiju – Kristumi. Krikščionių teologijos pagrindai išreikšti ankstyvuosiuose visuotiniuose tikėjimo išpažinimuose. Jų turinys – kad Jėzus kentėjo, mirė, buvo palaidotas ir prisikėlė, kad atvertų dangų tiems, kurie juo tiki ir pasitiki iš jo kylančiu nuodėmių atleidimu (išganymu); po to Jėzus esą su kūnu įžengęs į Dangų ir ten valdąs šalia Dievo tėvo. Daugelis konfesijų moko, kad Jėzus grįš teisti gyvųjų ir mirusiųjų ir suteikti amžinąjį gyvenimą visiems savo sekėjams. Jėzus laikomas dorybingo gyvenimo pavyzdžiu, ir Dievo apsireiškimu, ir jo įsikūnijimu. Jėzaus Kristaus atneštą žinią krikščionys vadina Evangelija (gr. „geroji naujiena“). „Evangelijomis“ taip pat vadinami ankstyvi Jėzaus Kristaus gyvenimo aprašymai. Šie tekstai įeina į Naująjį Testamentą, kuris drauge su Senuoju Testamentu sudaro Bibliją – krikščionių tikėjimo šaltinį.
Krikščionybė atsirado kaip judaizmo atskila, ir klasifikuojama kaip abraominė religija šalia judaizmo ir islamo. Atsiradusi Viduržemio jūros baseino rytinėje dalye, ji sparčiai išaugo ir IV a. tapo Romos imperijos vyraujančia tikyba.
Viduramžiais apsikrikštijo didžioji dalis Europos. Viduriniuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, kai kuriose Indijos dalyse gyveno krikščionių mažumos. Po Atradimų amžiaus misionieriai ir kolonizatoriai paskleidė krikščionybę į Ameriką, Australiją ir visur kitur. Tuo būdu ji buvo vienas iš Vakarų civilizacijos formavimosi pradų.
XXI a. pr. pasaulyje yra apie 2,2 mlrd. šios religijos išpažinėjų. Krikščionys sudaro nuo ketvirtadalio iki trečdalio visų gyventojų; tuo būdu ši religija laikytina didžiausia pasaulyje. Keliose valstybėse tai ir valstybinė religija.