Mahabharata ir Ramajana
Šiuo laikotarpiu baigiamos kurti ir išpopuliarėja didelės apimties epinės poemos (itihasos – „istorijos“) Mahabharata ir Ramajana, kuriose taip pat daug religinio ir filosofinio pobūdžio kūrinių, tarp jų ir vienas svarbiausių hinduizmo tekstų Bhagavadgyta. Kitą smriti dalį sudarė dharmašastros („dharminiai traktatai“), kuriose aiškinami įvairūs hinduizmo ir indų visuomenės gyvenimo aspektai; (žinomiausi yra manusmriti, apie II–III a.) ir dharmasutros – savotiški vadovėliai bei traktatai apie tikinčiųjų, pirmiausia – brahmanų pareigas ir gyvenimo būdą. Eiliniams tikintiesiems šalia epo svarbiausiu žinių apie tikėjimą šaltiniu tampa puranos – mitologiniai pasakojimai apie pasaulio kilmę, įvairius dievus (daugiausia Višnų ir Šivą bei jų skirtingus įsikūnijimus) ir valdovus. Pagrindinių puranų yra 18.
Atotrūkį nuo vedinės religijos nulėmė kelios aplinkybės. Amžiams bėgant, išblėso prisiminimai apie arijų protėvynę šaltesniuose kraštuose, apie jų kovas su autochtoniniais gyventojais ir pusiau klajoklinį gyvenimo būdą. Gamtinės sąlygos, politiniai ir socialiniai pokyčiai, valstybių ir miestų augimas, ypač Guptų imperijos klestėjimo laikotarpis (IV–VI a.) paveikė ir pasaulėžiūrą. Saulės dievas Surja, karingasis Indra ir kiti vedinio panteono dievai darėsi mažiau svarbūs, formavosi pasaulėjauta, apjungianti stabilumą (Višnus kaip visatos saugotojas) ir cikliškumą (Šiva kaip griovėjas ir statytojas). Guptų laikais vietoj ankstyvesnių nedidelių medinių šventovių pradėta statyti iš akmens, plytų, uolienos. Hinduizmas plito tarp autochtoninių dravidų ir kitų nearijinių etnosų. Plitimo procesas, dabar dažnai apibrėžiamas sanskritizacijos terminu, vyko dviem, dažniausiai tarpusavyje susietais būdais. Nearijų genčių ir politinių junginių vadai, siekdami aukštesnio statuso, pasikviesdavo brahmanus, kurie atlikdavo ritualus ir sukurdavo fiktyvias genealogijas, įrodančias dinastijos kilmę iš kšatrijų varnos; tokiu būdu valdovų kvietimu būdavo įkuriamos agraharos – brahmanų bendruomenės, kurios nuomojo dovanotus sklypus vietiniams žemdirbiams. Masiniame lygyje hinduizmas plito, vietiniams gyventojams perimant esmines indų normas (pirmiausia nevalgyti jautienos) ir papročius. Laikui bėgant, tokia bendruomenė gaudavo kastos statusą, paprastai – hierarchijos apačioje (šudrų varnoje). Konfesinė naujų grupių integracija buvo gana paviršutiniška: pripažinę brahmanų autoritetą ir perėmę kai kurias indų normas, konvertitai ir toliau garbino savo dievus, kurie buvo įjungiami į indų panteoną, ir kitus sakralinius objektus. Kai kurie nearijių dievai užėmė labai svarbią vietą indų panteone: Krišna (kaip Višnaus įsikūnijimas), Šivos sūnus – Ganeša (su dramblio galva), beždžionių dievas Hanumanas ir daug kitų. Ypatingos įtakos turėjo derlingumo – Žemės-motinos, gimdytojos kultai, iš kurių hinduizme išsivystė moteriškojo prado Šakti kultas (šaktizmas, tantrizmas), deivių garbinimas (Durga, Kali, Lakšmi, Sarasvati) ir erotiniai bei seksualiniai Šivos (lingamas – falas kaip Šivos simbolis) ir Krišnos kulto aspektai.
Atotrūkį nuo vedinės religijos nulėmė kelios aplinkybės. Amžiams bėgant, išblėso prisiminimai apie arijų protėvynę šaltesniuose kraštuose, apie jų kovas su autochtoniniais gyventojais ir pusiau klajoklinį gyvenimo būdą. Gamtinės sąlygos, politiniai ir socialiniai pokyčiai, valstybių ir miestų augimas, ypač Guptų imperijos klestėjimo laikotarpis (IV–VI a.) paveikė ir pasaulėžiūrą. Saulės dievas Surja, karingasis Indra ir kiti vedinio panteono dievai darėsi mažiau svarbūs, formavosi pasaulėjauta, apjungianti stabilumą (Višnus kaip visatos saugotojas) ir cikliškumą (Šiva kaip griovėjas ir statytojas). Guptų laikais vietoj ankstyvesnių nedidelių medinių šventovių pradėta statyti iš akmens, plytų, uolienos. Hinduizmas plito tarp autochtoninių dravidų ir kitų nearijinių etnosų. Plitimo procesas, dabar dažnai apibrėžiamas sanskritizacijos terminu, vyko dviem, dažniausiai tarpusavyje susietais būdais. Nearijų genčių ir politinių junginių vadai, siekdami aukštesnio statuso, pasikviesdavo brahmanus, kurie atlikdavo ritualus ir sukurdavo fiktyvias genealogijas, įrodančias dinastijos kilmę iš kšatrijų varnos; tokiu būdu valdovų kvietimu būdavo įkuriamos agraharos – brahmanų bendruomenės, kurios nuomojo dovanotus sklypus vietiniams žemdirbiams. Masiniame lygyje hinduizmas plito, vietiniams gyventojams perimant esmines indų normas (pirmiausia nevalgyti jautienos) ir papročius. Laikui bėgant, tokia bendruomenė gaudavo kastos statusą, paprastai – hierarchijos apačioje (šudrų varnoje). Konfesinė naujų grupių integracija buvo gana paviršutiniška: pripažinę brahmanų autoritetą ir perėmę kai kurias indų normas, konvertitai ir toliau garbino savo dievus, kurie buvo įjungiami į indų panteoną, ir kitus sakralinius objektus. Kai kurie nearijių dievai užėmė labai svarbią vietą indų panteone: Krišna (kaip Višnaus įsikūnijimas), Šivos sūnus – Ganeša (su dramblio galva), beždžionių dievas Hanumanas ir daug kitų. Ypatingos įtakos turėjo derlingumo – Žemės-motinos, gimdytojos kultai, iš kurių hinduizme išsivystė moteriškojo prado Šakti kultas (šaktizmas, tantrizmas), deivių garbinimas (Durga, Kali, Lakšmi, Sarasvati) ir erotiniai bei seksualiniai Šivos (lingamas – falas kaip Šivos simbolis) ir Krišnos kulto aspektai.