Hinduizmo reformacija ir neohinduizmas
Per savo ilgą istoriją hinduizmas nuolat keitėsi, evoliucionavo. Tačiau žymiausi pokyčiai įvyko per pastaruosius du amžius: kolonijinės modernizacijos eigoje ir po nepriklausomybės atkūrimo. Tiesioginis susidūrimas su Vakarų civilizacija, ypač apie du šimtmečius trukęs britų valdymas, palietė visus Indijos visuomenės gyvenimo aspektus, taip pat religiją. Indijos kultūrinis elitas, ieškodamas atsakymo į klausimą, kodėl Indija taip lengvai tapo tolimos ir, indų požiūriu, mažos valstybės kolonija, šalia kitų Indijos silpnumo priežasčių matė ir religijos vaidmenį. Todėl hinduizmo reformatoriai vienu metu siekė dviejų tikslų:
2. apginti ir išaukštinti hinduizmą kaip Indijos civilizacijos pagrindą. Pirmieji reformatoriai (R. M. Roy 1828 m. įsteigta Brahmo samadž) skelbė radikalias monoteistines idėjas, smerkė stabmeldystę, sektantizmą. D. Sarasvati „Arja samadž“ (įsteigta 1875) šalia šitų postulatų kvietė atkurti „tikrąjį“ vedinį tikėjimą, o mistikas Ramakrišna (1836–1886) ir jo mokinys Vivekananda (1869–1902) sutaikė reformacines idėjas ir tradicinį hinduizmą skelbdami, kad visos religijos ir visi dievo garbinimo būdai yra teisingi (Ramakrišnos misija, įsteigta 1897). Taigi, hinduizmo reformacijos mėginimai turėjo revaivalizmo – religinio „atgimimo“ bruožų. Ypatingą vaidmenį suvaidino M. K. Gandhi (1869–1948), išpopuliarinęs religinio universalizmo, bet kokios prievartos atsisakymo, tiesos ieškojimo, tolerancijos, visų žmonių lygybės principus. Gandhi, taip pat B. G. Tilako (1856–1920), Aurobindo Ghosho (1872–1950) ir kitų veikėjų dėka religija padėjo suvienyti Indijos tautas ir tapo masinio antikolonijinio judėjimo ideologiniu pagrindu (tačiau kartu sudarė prielaidą „dviejų tautų“ – hindų ir musulmonų – teorijai). Induizmo politizacijos kraštutine forma tapo V. D. Savarkaro (1883–1966), Hindu Maha Sabha (Didysis hindų susirinkimas, įkurtas 1915) ir kitų veikėjų bei visuomeninių organizacijų ir politinių partijų siekimas įkurti hindų teokratinę valstybę arba bent apriboti religinių mažumų teises.
Indija yra sekuliarinė valstybė, sekuliarizmą suvokiant kaip valdžios nesikišimą į religinius reikalus. Draudžiama bet kokia diskriminacija religiniu pagrindu. Neliečiamųjų kastų nariams, dabar vadinamiems M. K. Gandhi įvestu terminu haridžanai („dievo žmonės“), rezervuojamos vietos valstybinėjė tarnyboje bei aukštosiose mokyklose. Ribos tarp kastų tapo mažiau akivaizdžios, ypač darbo vietose, būna santuokų tarp skirtingų kastų narių. Pamažu silpnėja politeistiniai hinduizmo bruožai: vis daugiau tikinčiųjų laiko skirtingus dievus vieno dievo simboliais arba bent apraiškomis.
- modernizuoti religiją, atmetant arba apribojant stabų garbinimą, populiarinant monoteistines idėjas ir ypač susilpninant kastų nelygybę;
2. apginti ir išaukštinti hinduizmą kaip Indijos civilizacijos pagrindą. Pirmieji reformatoriai (R. M. Roy 1828 m. įsteigta Brahmo samadž) skelbė radikalias monoteistines idėjas, smerkė stabmeldystę, sektantizmą. D. Sarasvati „Arja samadž“ (įsteigta 1875) šalia šitų postulatų kvietė atkurti „tikrąjį“ vedinį tikėjimą, o mistikas Ramakrišna (1836–1886) ir jo mokinys Vivekananda (1869–1902) sutaikė reformacines idėjas ir tradicinį hinduizmą skelbdami, kad visos religijos ir visi dievo garbinimo būdai yra teisingi (Ramakrišnos misija, įsteigta 1897). Taigi, hinduizmo reformacijos mėginimai turėjo revaivalizmo – religinio „atgimimo“ bruožų. Ypatingą vaidmenį suvaidino M. K. Gandhi (1869–1948), išpopuliarinęs religinio universalizmo, bet kokios prievartos atsisakymo, tiesos ieškojimo, tolerancijos, visų žmonių lygybės principus. Gandhi, taip pat B. G. Tilako (1856–1920), Aurobindo Ghosho (1872–1950) ir kitų veikėjų dėka religija padėjo suvienyti Indijos tautas ir tapo masinio antikolonijinio judėjimo ideologiniu pagrindu (tačiau kartu sudarė prielaidą „dviejų tautų“ – hindų ir musulmonų – teorijai). Induizmo politizacijos kraštutine forma tapo V. D. Savarkaro (1883–1966), Hindu Maha Sabha (Didysis hindų susirinkimas, įkurtas 1915) ir kitų veikėjų bei visuomeninių organizacijų ir politinių partijų siekimas įkurti hindų teokratinę valstybę arba bent apriboti religinių mažumų teises.
Indija yra sekuliarinė valstybė, sekuliarizmą suvokiant kaip valdžios nesikišimą į religinius reikalus. Draudžiama bet kokia diskriminacija religiniu pagrindu. Neliečiamųjų kastų nariams, dabar vadinamiems M. K. Gandhi įvestu terminu haridžanai („dievo žmonės“), rezervuojamos vietos valstybinėjė tarnyboje bei aukštosiose mokyklose. Ribos tarp kastų tapo mažiau akivaizdžios, ypač darbo vietose, būna santuokų tarp skirtingų kastų narių. Pamažu silpnėja politeistiniai hinduizmo bruožai: vis daugiau tikinčiųjų laiko skirtingus dievus vieno dievo simboliais arba bent apraiškomis.