Induizmas
![Picture](/uploads/2/5/2/5/25257980/740109.png?219)
Hinduizmas (seniau – induizmas; skr. सनातन धर्म – sanatana dharma, hindi हिन्दू धर्म – hindu dharm) – religija, atsiradusi Indijos subkontinente, vyraujanti Indijos religija. Terminas „hinduizmas“ yra svetimos kilmės, patys hinduistai savo religiją linkę vadinti „Sanatana Dharma“, kas išvertus iš sanskrito reiškia „amžinasis įstatymas“. Šiuo metu pasaulyje yra netoli milijardo hinduistų (jie sudaro 80 % Indijos gyventojų). Tai trečia pagal tikinčiųjų skaičių religija pasaulyje po krikščionybės ir islamo. Didžioji dauguma pasaulio hinduistų gyvena Indijoje, tačiau jų taip pat nemažai yra Nepale, Bangladeše, Šri Lankoje, Indonezijoje, kai kuriose Afrikos bei Vakarų šalyse. Vakarų šalyse daugumą hinduistų sudaro iš Indijos atvykę imigrantai bei jų palikuonys, tačiau taip pat yra nemažai vakariečių, atsivertusių į šia religiją ar į vieną iš daugybės jos atšakų (pvz., Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija, Ramakrišnos misija ir kt.).
Hinduizmo šaknys yra Indijos teritorijoje dar geležies amžiuje, todėl jis dažnai laikomas seniausia gyvuojančia religine tradicija. Hinduizmo šventosios knygos – vedos. „Veda“ išvertus iš sanskrito reiškia „žinios“. Vedos yra ištisa biblioteka įvairiais laikotarpiais datuojamų šventraščių, kurie paprastai yra skirstomi į dvi kategorijas: šruti („tai, kas apreikšta“) bei smriti („tai, kas atsimenama“). Vedų raštuose yra aptariamos teologinės, filosofinės, mitologinės temos, taip pat pateikiama informaciją apie dharmą. Tarp šių raštų svarbiausiomis laikomos Vedos bei Upanišados. Bhagavadgyta – Mahabharatos epo dalis – dažnai laikoma pagrindiniu hinduizmo šventraščiu bei visų vedų esme.
Hiduizmo religija neretai apibūdinama kaip giminingų religijų kongregacija, neturinti vieno įkūrėjo (kaip islamas ar krikščionybė) ar vieningos, aiškios ir visiems bendros doktrinos ar šventraščio. Hinduizmas pasižymi panteono, kultų, ir krypčių bei sektų įvairove. Dėl tokio pliuralizmo hinduizmui būdinga pakantumas, sugebėjimas absorbuoti įvairius dievus, kultus, požiūrius. Hinduistų supratimu religinė tiesa yra transcendentinė, neišreiškiama žodžiais, todėl įvairios doktrinos vertinamos tik kaip skirtingi – ilgesni ar trumpesni – šios tiesos suvokimo keliai. Bendras hinduizmo pagrindas yra socialinė institucija – kastų sistema ir vedų, kaip šventraščių, pripažinimas. Hinduizme svarbios samsaros, majos doktrinos – tikima, kad be matomos realybės (majos) yra amžina egzistencija be kaitos. Pagrindinis hinduistų siekis yra išsivaduoti iš reinkarnacijų rato (samsaros) ir patekti į amžinąją būtį.
Lyginant su kitomis didžiosiomis religijomis, hinduizmui būdinga nuolatinė kaita ir plėtra. Dėl sinkretinio pobūdžio ir vidinės įvairovės hinduizmas negali įgyti jokios „užbaigtos“, aiškiai apibrėžtos formos, struktūros, doktrinos. Seniausieji tradiciniai elementai adaptuojasi naujose sąlygose, suderinami su modernybe, lengvai modifikuoja ir absorbuoja naujoves.
Hinduizmo šaknys yra Indijos teritorijoje dar geležies amžiuje, todėl jis dažnai laikomas seniausia gyvuojančia religine tradicija. Hinduizmo šventosios knygos – vedos. „Veda“ išvertus iš sanskrito reiškia „žinios“. Vedos yra ištisa biblioteka įvairiais laikotarpiais datuojamų šventraščių, kurie paprastai yra skirstomi į dvi kategorijas: šruti („tai, kas apreikšta“) bei smriti („tai, kas atsimenama“). Vedų raštuose yra aptariamos teologinės, filosofinės, mitologinės temos, taip pat pateikiama informaciją apie dharmą. Tarp šių raštų svarbiausiomis laikomos Vedos bei Upanišados. Bhagavadgyta – Mahabharatos epo dalis – dažnai laikoma pagrindiniu hinduizmo šventraščiu bei visų vedų esme.
Hiduizmo religija neretai apibūdinama kaip giminingų religijų kongregacija, neturinti vieno įkūrėjo (kaip islamas ar krikščionybė) ar vieningos, aiškios ir visiems bendros doktrinos ar šventraščio. Hinduizmas pasižymi panteono, kultų, ir krypčių bei sektų įvairove. Dėl tokio pliuralizmo hinduizmui būdinga pakantumas, sugebėjimas absorbuoti įvairius dievus, kultus, požiūrius. Hinduistų supratimu religinė tiesa yra transcendentinė, neišreiškiama žodžiais, todėl įvairios doktrinos vertinamos tik kaip skirtingi – ilgesni ar trumpesni – šios tiesos suvokimo keliai. Bendras hinduizmo pagrindas yra socialinė institucija – kastų sistema ir vedų, kaip šventraščių, pripažinimas. Hinduizme svarbios samsaros, majos doktrinos – tikima, kad be matomos realybės (majos) yra amžina egzistencija be kaitos. Pagrindinis hinduistų siekis yra išsivaduoti iš reinkarnacijų rato (samsaros) ir patekti į amžinąją būtį.
Lyginant su kitomis didžiosiomis religijomis, hinduizmui būdinga nuolatinė kaita ir plėtra. Dėl sinkretinio pobūdžio ir vidinės įvairovės hinduizmas negali įgyti jokios „užbaigtos“, aiškiai apibrėžtos formos, struktūros, doktrinos. Seniausieji tradiciniai elementai adaptuojasi naujose sąlygose, suderinami su modernybe, lengvai modifikuoja ir absorbuoja naujoves.