Reformacija ir kontrreformacija
XVI a. Katalikų Bažnyčia ir didelė dalis Europos patyrė dideles permainas. Nepasitenkinimas Katalikų Bažnyčia (indulgencijomis, simonijomis, didelėmis bažnytinėmis rinkliavomis, dvasininkų savivaliavimu) XVI a. peraugo į reformaciją. Šio judėjimo pradžia laikoma 1517 m., kai Martynas Liuteris ant bažnyčios durų iškabino „95 tezes“. Šiose tezėse jis pateikė savo idėjas, kaip pertvarkyti Bažnyčią (pasmerktas indulgencijų pardavinėjimas, teigė, kad Bažnyčiai nereikia Popiežiaus ir kad dvasininkams nebūtinas celibatas, neigė dvasininkijos, kaip tarpininko tarp žmonių ir Dievo, vaidmenį, vieninteliu tikėjimo šaltiniu laikė Bibliją). Prasidėjusi Vokietijoje, reformacija greitai paplito kitose Europos valstybėse. Protestantizmas įsigalėjo Anglijoje (anglikonybė), Šveicarijoje (kalvinizmas), Skandinavijos šalyse, Latvijoje, Estijoje, Nyderlanduose ir kitur.
Katalikų Bažnyčia ėmėsi priemonių prieš reformaciją. XVI a. vid. – XVII a. pr. vyko kontrreformacija. Propaganda, diskusijomis, prievarta ir inkvizicija Šventasis Sostas siekė susigrąžinti tikinčiuosius. Įsteigtas Jėzuitų ordinas siekė stiprinti katalikybę steigdamas katalikiškas mokyklas ir universitetus. Tridento bažnytiniame susirinkime įdiegti reikalingi pertvarkymai ir sustiprintas Bažnyčios autoritetas.
Katalikų Bažnyčia ėmėsi priemonių prieš reformaciją. XVI a. vid. – XVII a. pr. vyko kontrreformacija. Propaganda, diskusijomis, prievarta ir inkvizicija Šventasis Sostas siekė susigrąžinti tikinčiuosius. Įsteigtas Jėzuitų ordinas siekė stiprinti katalikybę steigdamas katalikiškas mokyklas ir universitetus. Tridento bažnytiniame susirinkime įdiegti reikalingi pertvarkymai ir sustiprintas Bažnyčios autoritetas.