Viduramžiai
Viduramžiais nauja tendencija hinduizme buvo bhakti – atsidavimo, meilės personaliniam dievui judėjimas. Nors toks požiūris skelbiamas jau Bhagavadgytoje, kur Krišna aiškina meilę dievui kaip efektyviausią išsigelbėjimo kelią, bhakti pradininkais laikomi IV a. religinių himnų autoriai ir atlikėjai tamilų krašte. Šivos garbintojai najanarai ir Višnaus garbintojai alvarai giedojimu gimtąja kalba ir šokiu išreikšdavo savo meilę dievui. Bhaktų religinė lyrika davė labai stiprų postūmį Indijos tautų literatūrinių kalbų raidai. Bhaktų judėjimas sustiprėjo vėlyvesniais šimtmečiais, kada į Indiją pradėjo skverbtis islamas ir galiausiai musulmonai tapo beveik viso subkontinento valdovais. Šiaurės Indijoje (ir šventajame Varanasio mieste) buvo sugriautos beveik visos indų šventovės. Reakcija į religinę kai kurių valdovų musulmonų netoleranciją buvo naujų bhakti krypties sektų plitimas (ypač Bengalijoje), filosofinis atsidavimo dievui pagrindimas (Vallabha, 1479–1531, Čaitanja Mahaprabhu, 1486–1533), taip pat nauji mokymai (sikhizmas). Islamas buvo pirmoji konfesija, kurios hinduizmas nesugebėjo absorbuoti, greičiau atvirkščiai – jis atliko pirmą didelį skilimą Indijos civilizacijoje: naują tikėjimą priėmė ketvirtadalis subkontinento gyventojų, dėl religinių skirtumų kai kuriuose etniniuose regionuose (Pandžabe, Bengalijoje) moderniaisiais laikais susiformavo skirtingos tautos.